1Kas galėtų patikėti tuo, ką mes girdėjome?
Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka?
2Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje,
kaip šaknis sausoje žemėje.
Jis buvo nei patrauklus, nei gražus:
matėme jį, bet nepamėgome.
3Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas,
skausmų vyras, apsipratęs su negalia,
toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą.
Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku.
4Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias,
sau užsikrovė mūsų skausmus.
O mes laikėme jį raupsuotu,
Dievo nubaustu ir nuvargintu.
5Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,
ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,
ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.
6Visi mes pakrikome lyg avys,
kiekvienas eidamas savo keliu,
o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę.
7Nors buvo žiauriai kankinamas,
jis pakluso ir burnos nepravėrė.
Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti,
kaip tyli avis kerpama,
taip jis nepratarė nė žodžio.
8Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas,
ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą?
Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto
ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę,
9jam buvo skirtas kapas tarp nedorėlių,
laidojimo vieta su piktadariais,
nors jis nebuvo padaręs nieko bloga
nei ištaręs melagingo žodžio.
10Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią.
Atidavęs save kaip atnašą už kaltę,
jis matys palikuonis ir gyvens ilgą laiką.
Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis.
11Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje,
per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį,
prisiėmęs bausmę už jų kaltes.
12Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų,
su galiūnais jis dalysis grobiu,
nes atidavė save mirčiai
ir buvo priskirtas nusidėjėliams.
Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius.
